Šventosios Bachitos namai

Viena iš Katalikų Bažnyčios iniciatyvų – Jungtinėje Karalystėje pradėti steigti Bachitos centrai. Policija, ištraukusi žmones iš juodosios rinkos, perduoda juos laikinojo prieglobsčio ir pagalbos centrams, vadinamiems Bachitos namais.

Bachita – iš Sudano kilusi Katalikų Bažnyčios šventoji. Ji gimė maždaug – tikslios datos pati nežinojo – 1869 m. Darfūre, Sudane. Devynerių buvo pagrobta prekiautojų vergais, kruvinai sumušta ir penkis kartus parduota Sudano vergų turguose. Galų gale tapusi vieno generolo motinos ir žmonos verge tarnaite, kasdien būdavo plakama ligi kraujo. Nuo to jai visam gyvenimui liko 144 randai. 1882 m. vienas italų prekiautojas nupirko ją italų konsului Callisto Legnani, dėl mahdistų įsiveržimo grįžusiam į Italiją. Tada Bachita pagaliau pažino visiškai kitokį šeimininką, kurį Venecijos dialektu vadino „paron“, – būtent gyvąjį Dievą, Jėzaus Kristaus Dievą. Ligtoliniai Bachitos šeimininkai ją niekino, su ja blogai elgėsi ar, geriausiu atveju, laikė naudinga verge, o dabar Bachita išgirdo, jog egzistuoja visų šeimininkų Paron, visų viešpačių Viešpats, ir kad tas Viešpats yra geras, pats gerumas. Bachita patyrė, kad tas Viešpats pažįsta ir ją, kad ji irgi yra jo sukurta, maža to, mylima. Mylima šio aukščiausiojo Paron, kurio atžvilgiu visi kiti šeimininkai tėra menki tarnai. Bachita buvo pažįstama, mylima ir laukiama. Šis Šeimininkas net pats buvo prisiėmęs nuplaktojo dalią ir dabar laukė jos sėdėdamas „Tėvo dešinėje“ (Benedikto XVI enciklika apie krikščioniškąją viltį „Spe Salvi“).

Taip buvusi vergė atgavo orumą ir tapo vilties ženklu patekusiesiems į prekybą žmonėmis. Toliau Benediktas XVI rašo, kad 1896 m. gruodžio 8 d. Veronoje Bachita davė įžadus ir įstojo į Canossos seserų kongregaciją ir nuo tada – be darbo zakristijoje bei prie vienuolyno vartų – per įvairias keliones po Italiją stengdavosi paakinti imtis misijos: išlaisvinimą, patirtą per susitikimą su Jėzaus Kristaus Dievu, ji troško perteikti kitiems, kuo didesniam būriui žmonių.

Šiuo metu Bachitos iniciatyvą sudaro Bachitos fondas, Bachitos prekybos žmonėmis tyrimų institutas, Bachitos namai ir Šv. Mortos grupė. Veikla apima paramos pritraukimą, prevencines ir integracijos programas, laikinojo prieglobčio namus, vyskupijų ir policijos įstaigų bendradarbiavimą.


Viena iš Katalikų Bažnyčios iniciatyvų – Jungtinėje Karalystėje pradėti steigti Bachitos centrai. Policija, ištraukusi žmones iš juodosios rinkos, perduoda juos laikinojo prieglobsčio ir pagalbos centrams, vadinamiems Bachitos namais.

Bachita – iš Sudano kilusi Katalikų Bažnyčios šventoji. Ji gimė maždaug – tikslios datos pati nežinojo – 1869 m. Darfūre, Sudane. Devynerių buvo pagrobta prekiautojų vergais, kruvinai sumušta ir penkis kartus parduota Sudano vergų turguose. Galų gale tapusi vieno generolo motinos ir žmonos verge tarnaite, kasdien būdavo plakama ligi kraujo. Nuo to jai visam gyvenimui liko 144 randai. 1882 m. vienas italų prekiautojas nupirko ją italų konsului Callisto Legnani, dėl mahdistų įsiveržimo grįžusiam į Italiją. Tada Bachita pagaliau pažino visiškai kitokį šeimininką, kurį Venecijos dialektu vadino „paron“, – būtent gyvąjį Dievą, Jėzaus Kristaus Dievą. Ligtoliniai Bachitos šeimininkai ją niekino, su ja blogai elgėsi ar, geriausiu atveju, laikė naudinga verge, o dabar Bachita išgirdo, jog egzistuoja visų šeimininkų Paron, visų viešpačių Viešpats, ir kad tas Viešpats yra geras, pats gerumas. Bachita patyrė, kad tas Viešpats pažįsta ir ją, kad ji irgi yra jo sukurta, maža to, mylima. Mylima šio aukščiausiojo Paron, kurio atžvilgiu visi kiti šeimininkai tėra menki tarnai. Bachita buvo pažįstama, mylima ir laukiama. Šis Šeimininkas net pats buvo prisiėmęs nuplaktojo dalią ir dabar laukė jos sėdėdamas „Tėvo dešinėje“ (Benedikto XVI enciklika apie krikščioniškąją viltį „Spe Salvi“).

Taip buvusi vergė atgavo orumą ir tapo vilties ženklu patekusiesiems į prekybą žmonėmis. Toliau Benediktas XVI rašo, kad 1896 m. gruodžio 8 d. Veronoje Bachita davė įžadus ir įstojo į Canossos seserų kongregaciją ir nuo tada – be darbo zakristijoje bei prie vienuolyno vartų – per įvairias keliones po Italiją stengdavosi paakinti imtis misijos: išlaisvinimą, patirtą per susitikimą su Jėzaus Kristaus Dievu, ji troško perteikti kitiems, kuo didesniam būriui žmonių.

Šiuo metu Bachitos iniciatyvą sudaro Bachitos fondas, Bachitos prekybos žmonėmis tyrimų institutas, Bachitos namai ir Šv. Mortos grupė. Veikla apima paramos pritraukimą, prevencines ir integracijos programas, laikinojo prieglobčio namus, vyskupijų ir policijos įstaigų bendradarbiavimą.


Skaityti daugiau >