Ar egzistuoja Lietuvoje prekyba žmonėmis?

Šį klausimą uždavę eiliniams piliečiams kurio nors mūsų miesto gatvėje, greičiausiai sulauktume neigiamo atsakymo arba gūžtelėjimo pečiais: „Nežinau“. Tokia reakcija būtų natūrali bent dėl poros priežasčių. Pirmiausia, apie tai beveik tyli žiniasklaida. Taip, retkarčiais, labai retais retkarčiais, medijose šmėsteli, kad teisiama gauja ar porelė, vežusi į užsienį žmones, kurie ten buvo verčiami gyventi žeminančiomis sąlygomis, dirbti be atlyginimo arba vogti. Bet tokių žinių tikrai labai mažai, tad nenuostabu, kad jos netrunka nuskęsti kasdieniame eismo-įvykių-neblaivių-vairuotojų-plėšimų-vagysčių-sukčiavimų-smurto-artimoje-aplinkoje-vietinių-politikų-intrigų-kaip-išgyventi-už-minimalią-algą sraute. Ir visos šios išvardintos problemos tūlam piliečiui artimesnės, matomos, čia pat. Tuo metu prekyba žmonėmis – kažkur toli ir ne jo. Na, maždaug kaip karas Sirijoje ar Ukrainoje – „ne mano, kol ne mano namai dega“. Greičiausiai toks pilietis turi vieną kitą giminaitį, uždarbiaujantį Anglijos ar Norvegijos fabrike, gal prižiūrintį neįgalų senjorą Vokietijoje. Bet tie žmonės grįžta atostogų, rašo elektroninius laiškus, bendrauja su artimaisiais socialiniuose tinkluose, tad niekur nedingę. Tai kur čia problema?

Ką sako su prekyba žmonėmis kovojantys profesionalai? Jie atkreipia dėmesį, kad problemų čia tikrai esama ir nemažų. Pirmiausia, nusikaltimai, susiję su prekyba žmonėmis, niekur nedingę, negana to, randasi vis naujų formų, kaip antai vyrų, taip pat vaikų išnaudojimas priverstiniam darbui ir nusikalstamoms veikoms daryti. Tačiau ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis pradedama palyginti nedaug, dar mažiau jų pasiekia teismą. Ir čia viena iš priežasčių ta, kad nukentėjusieji nuo prekeivių žmonėmis būna taip įbauginti, jog vengia ne tik kreiptis į teisėsaugą, bet ir apskritai yra linkę apie šią patirtį tylėti. Be to, teisės aktai pernelyg siaurai apibrėžia prekybą žmonėmis – pavyzdžiui, mūsų šalyje į šią sąvoką nepatenka priverstinės santuokos arba įtraukimas į nusikalstamas veikas, kas kitose šalyse yra vertinama kaip prekyba žmonėmis, tad kiek apskritai turime prekybos žmonėmis aukų – sunku pasakyti.

Pareigūnai, mėginantys atidžiau pažvelgti į prekybos žmonėmis nusikaltimus, daro prielaidą, kad dažniausiai pavyksta nustatyti tik nusikaltėlių tarpininkus, o ne pagrindinius organizatorius. Tad pastarieji, likę laisvėje, toliau daro nusikaltimus, tad galime kalbėti apie jų latentiškumą.

Ko reikia, kad galėtume šiuos nusikaltimus ištraukti į paviršių ir pasiekti rezultatų?

Pirmiausia – įvairių sričių profesionalų, dirbančių šioje srityje ir žinančių pa...

Šį klausimą uždavę eiliniams piliečiams kurio nors mūsų miesto gatvėje, greičiausiai sulauktume neigiamo atsakymo arba gūžtelėjimo pečiais: „Nežinau“. Tokia reakcija būtų natūrali bent dėl poros priežasčių. Pirmiausia, apie tai beveik tyli žiniasklaida. Taip, retkarčiais, labai retais retkarčiais, medijose šmėsteli, kad teisiama gauja ar porelė, vežusi į užsienį žmones, kurie ten buvo verčiami gyventi žeminančiomis sąlygomis, dirbti be atlyginimo arba vogti. Bet tokių žinių tikrai labai mažai, tad nenuostabu, kad jos netrunka nuskęsti kasdieniame eismo-įvykių-neblaivių-vairuotojų-plėšimų-vagysčių-sukčiavimų-smurto-artimoje-aplinkoje-vietinių-politikų-intrigų-kaip-išgyventi-už-minimalią-algą sraute. Ir visos šios išvardintos problemos tūlam piliečiui artimesnės, matomos, čia pat. Tuo metu prekyba žmonėmis – kažkur toli ir ne jo. Na, maždaug kaip karas Sirijoje ar Ukrainoje – „ne mano, kol ne mano namai dega“. Greičiausiai toks pilietis turi vieną kitą giminaitį, uždarbiaujantį Anglijos ar Norvegijos fabrike, gal prižiūrintį neįgalų senjorą Vokietijoje. Bet tie žmonės grįžta atostogų, rašo elektroninius laiškus, bendrauja su artimaisiais socialiniuose tinkluose, tad niekur nedingę. Tai kur čia problema?

Ką sako su prekyba žmonėmis kovojantys profesionalai? Jie atkreipia dėmesį, kad problemų čia tikrai esama ir nemažų. Pirmiausia, nusikaltimai, susiję su prekyba žmonėmis, niekur nedingę, negana to, randasi vis naujų formų, kaip antai vyrų, taip pat vaikų išnaudojimas priverstiniam darbui ir nusikalstamoms veikoms daryti. Tačiau ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis pradedama palyginti nedaug, dar mažiau jų pasiekia teismą. Ir čia viena iš priežasčių ta, kad nukentėjusieji nuo prekeivių žmonėmis būna taip įbauginti, jog vengia ne tik kreiptis į teisėsaugą, bet ir apskritai yra linkę apie šią patirtį tylėti. Be to, teisės aktai pernelyg siaurai apibrėžia prekybą žmonėmis – pavyzdžiui, mūsų šalyje į šią sąvoką nepatenka priverstinės santuokos arba įtraukimas į nusikalstamas veikas, kas kitose šalyse yra vertinama kaip prekyba žmonėmis, tad kiek apskritai turime prekybos žmonėmis aukų – sunku pasakyti.

Pareigūnai, mėginantys atidžiau pažvelgti į prekybos žmonėmis nusikaltimus, daro prielaidą, kad dažniausiai pavyksta nustatyti tik nusikaltėlių tarpininkus, o ne pagrindinius organizatorius. Tad pastarieji, likę laisvėje, toliau daro nusikaltimus, tad galime kalbėti apie jų latentiškumą.

Ko reikia, kad galėtume šiuos nusikaltimus ištraukti į paviršių ir pasiekti rezultatų?

Pirmiausia – įvairių sričių profesionalų, dirbančių šioje srityje ir žinančių padėtį – policijos, prokuratūros, socialinių darbuotojų, visuomeninių informacijų – bendravimo, keitimosi informacija ir patirtimi, kalbėjimosi ir susikalbėjimo. Nes šiuo metu mūsų šalyje padėtis tokia: turime daugybę įvairių sričių profesionalų, dirbančių šioje srityje, bet neturime vienytojo ir savotiško variklio, kuris visus tuos žmones koordinuotų, suburtų ir įkvėptų dar efektyvesniam darbui. Tuo metu kitose šalyse, kur deramai įvertinama bendradarbiavimo ir dalijimosi patirtimi svarba, veikia savotiški koordinatoriai, kaip antai Šventosios Mortos grupės, vienijančios kovai su prekyba žmonėmis teisėsaugos ir Bažnyčios atstovus. Tiesa, pirmieji žingsniai yra ir Lietuvoje – 2015 m. birželio 26 d. Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas ir policijos generalinis komisaras Linas Pernavas pasirašė Memorandumą prieš prekybą žmonėmis ir šiuolaikinę vergovę – Bažnyčios, valstybės, teisėsaugos institucijos, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos, vietos ir užsienio lietuvių bendruomenės kviečiamos jungtis ir pagal kompetenciją bei galimybes dirbti teisingos ir darnios Lietuvos labui. Šis dokumentas labiau simbolinis, o ką daryti, kad jis, kaip sakoma, taptų kūnu?

Konkrečių žingsnių ėmėsi Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai. Įvertinus Lietuvos situaciją kovos su prekyba žmonėmis srityje ir tarptautinę patirtį, daug diskutavus su policijos, prokuratūros, teismų, socialinio darbo specialistais, buvo sutarta sudaryti Kovos su prekybos žmonėmis koordinavimo komisiją, kuri ir būtų kovos su prekyba žmonėmis koordinatore Lietuvoje. Kas iš to, kad turėsime dar vieną komisiją iš daugelio?

Pirmiausia, joje dirbs visų institucijų ir organizacijų, taip pat savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų, daugelį metų kovojančių su prekyba žmonėmis, atstovai. Geriausiai žinantys, kas šioje srityje yra veiksminga, kokių priemonių imtis, kiek lėšų tam reikia.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos ir Vidaus reikalų ministerijos atlikta viešoji konsultacija dėl prekybos žmonėmis prevencijos rodo, kad visuomenei reikia švietimo apie prekybą žmonėmis, prevencinių priemonių, ypač miesteliuose ir kaimuose. Nuomonė, kad į prekeivių žmonėmis pinkles patenka tik menkai išsilavinę, gyvenantys asocialiose šeimose jaunuoliai, tėra mitas – tai atsitikti gali kiekvienam.

Apklausa taip pat rodo, kad būtina stiprinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą šioje srityje, rengti valstybinių ir visuomeninių organizacijų susitikimus šiuo klausimu.

Atkreipiamas dėmesys į netinkamą policijos, prokuratūros, kitų valstybės institucijų požiūrį į nusikaltimo aukas. Būtina stiprinti nukentėjusiųjų saugumą, kad jie nesibaimintų duoti parodymus atliekant tyrimą ir teismuose, taip pat padėti grįžti į visuomenę.

Pasisakiusieji taip pat siūlė Lietuvoje diegti vadinamąjį švediškąjį modelį – šioje šalyje, taip pat Norvegijoje ir Islandijoje, baudžiami sekso paslaugų pirkėjai, o ne moterys, teikiančios šias paslaugas. Prostitucija yra žmogaus išnaudojimas, tad būtina numatyti klientams baudžiamąją atsakomybę. Tai būtų atsakingas žingsnis atkreipiant dėmesį į aukas, nes nuo prostitucijos ir prasideda prekyba žmonėmis.

Būtini nuolatiniai mokymai socialiniams darbuotojams, pedagogams, policijos, prokuratūros pareigūnams, net teisėjams, žiniasklaidos atstovams.

Pasisakiusieji taip pat atkreipė dėmesį, kad nėra nacionalinio kovos su prekyba žmonėmis koordinatoriaus.

Pastarąjį – minėtą komisiją – jau turime. Turime ir veiksmų planą, į kurį įtrauktos priemonės, įvardintos viešosios konsultacijos respondentų. Ar tai taps varikliu – jungiančiu, vienijančiu, skatinančiu bendradarbiauti – parodys laikas. Visai netrukus.

***

Kova su prekyba žmonėmis 2015 m. Ką rodo skaičiai.

Ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis daugėja. 2015 m. pradėti 27 ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis, 2014 m. – 25, 2013 m. – 23, 2012 m. – 11.

Daugėja nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis. 2015 m. nukentėjusiaisiais pripažinti 62 asmenys.

Naujausios tendencijos rodo, kad prekybos žmonėmis aukomis tampa ne tik moterys, bet ir vyrai. 2015 m. nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis vaikų padaugėjo 170 proc., tad būtinos priemonės, orientuotos būtent į šią potencialių nukentėjusių grupę.

Potencialioms aukoms verbuoti nusikaltėliai pasitelkia ir šiuolaikinio ryšio priemonių, bet pagrindinė priemonė išlieka ta pati – betarpiškas bendravimas, kai potenciali auka užkalbinama gatvėje, parduotuvėje, klube ir pan., ir pagrindinė poveikio priemonė išlieka žmogaus pažeidžiamumas – nusikaltėlių aukomis tampa arba neturintieji pajamų, arba gaunantieji labai mažas, tad nusikaltėliai tokiems žmonėms tiesiog siūlo geresnį darbą ir uždarbį.

***

Nusikaltimų geografija. Daugiausiai nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis – Tauragės apskrityje. Užfiksuota tokių atvejų Kupiškio rajone (ankstesniais metais nepastebėta), Panevėžyje, Biržuose (abiejuose rajonuose yra buvę ir anksčiau), taip pat Alytuje, Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje.

Daugiausiai ikiteisminių tyrimų, pradėtų Lietuvoje, susiję su atvejais mūsų šalyje – žmogus buvo verbuojamas, kad sutiktų būti išnaudojamas mūsų šalyje; kai kuriais atvejais tiesiog nespėta aukų išvežti.

Nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis daugiausiai Jungtinėje Karalystėje. Antroje vietoje – Vokietija. Prieš kelerius metus prekybos žmonėmis problema, buvusi aktuali visose Šiaurės šalyse, šiuo metu išlieka tik Suomijoje ir Norvegijoje.


Skaityti daugiau >